Gegužės 24 d. Kaune jau septintąjį kartą vyks „Kiemų šventė“, primenanti apie Kauno miesto žmonių draugystę bei vienybę. Tačiau pirmiesiems šios šventės organizatoriams ir sumanytojams atrodo, kad pradinis sumanymas gerokai nukrypo nuo bendruomeniškumo dvasios. Kaip yra iš tiesų?

Šiemet jau tradicinę „Kiemų šventę“ Laisvės alėjoje patikėta organizuoti Kauno kultūros centrui (KKC). Populiarioje renginių platformoje „Kakava“ paskelbta norinčių joje dalyvauti registracija. Dalyvavimas šventėje – nemokamas.

Reklamuojant miesto gimtadienio savaitgalį pradėsiantį renginį, žadama, kad vienam vakarui miesto širdyje nusidrieks baltomis staltiesėmis ir gėlėmis puošti, vaišėmis ir svetingumu kviečiantys stalai.

„Juos, kartu su kėdėmis ir kitais norimais akcentais, atsineša patys renginio dalyviai: bendruomenės, organizacijos ir kartu susibūrę kaimynai. Jie sėdasi greta vienas kito, šnekučiuojasi, dalinasi savo gamintais patiekalais o kartais ir talentais – šoka, muzikuoja, portretus paišo… Gi šventę kuria ne kas kitas, o kiekvienas jos dalyvis!“ – žada šventės organizatoriai.

Tačiau vienam iš šios šventės sumanytojų ir pirmųjų organizatorių, žymiosios „Kiemo galerijos“ Ožeškienės gatvėje įkūrėjui, menininkui Vyteniui Jakui ši šventės reklama atrodo nenuoširdi.

– Susidaro įspūdis, kad jau ne pirmi metai esate nusivylęs „Kiemų šventės“ Laisvės alėjoje dvasia ir net nebenorite prisidėti prie jos organizavimo, kodėl? – paklausiau V. Jako.

Atvirkščiai, mes labai norėjome, kad mus pakviestų ne tik dalyvauti, bet ir toliau prisidėti prie šventės organizavimo, buvome susitikime savivaldybėje, tačiau paaiškėjo, kad jie patys viską darys. Siūlėm ir toliau šventėje naudoti dramblius, vieną jų specialiai pirkom vienai pirmųjų „Kiemų švenčių“, dabar, kaip aš sakau, tas dramblys laukuose ganosi. Kitas – va ant stogo „Kiemo galerijoje“. Kai kartu su kitais bendraminčiais pradėjome organizuoti pirmąją „Kiemų šventę“, galvojome, kad jos simboliui labai tiktų dramblys. Svajojome, kad kiekvienais metais jis galėtų keisti savo išvaizdą, o šventės dalyviai – visi kauniečiai galėtų ant jo rašyti palinkėjimus ar dar kažką. Toks galėtų būti visus jungiantis elementas.

– Dramblio simbolis atsirado iš jūsų gatvės piešinio ant vienos tvoros Ožeškienės gatvėje, kur nupieštas didelis, storas ružavas dramblys, ką jis reiškia?

Kai 2009 metais pradėjau viešoje erdvėje reikštis, kaip gatvės menininkas, visame mieste tvyrojo tokia miego būsena. Pamenat, sklandė naratyvas apie duobėtas Kauno gatves ir apšiurusius pastatus, liūdnus žmones. Labai norėjosi pokyčių, taip atsirado festivalis „Nykoka“ – iš šauksmo, iš poreikio daryti kažką spalvingo, gyvo, įtraukiančio. Man tuo metu atrodė, kad Kaunui tiesiog labai trūksta meilės. Juk ružavas dramblys – tai ne dėl to, kad Deima + Arūnas = Meilė, o dėl to, kad norėjosi perduoti gatve žingsniuojantiems žmonėms žinutę – meilė yra. Dar ant vienos sienos atsirado ir sėdintis Kupidonas su meilės strėlėmis. Tokie vaizdiniai veikia, dėl to gatvės menas ir egzistuoja.

– Dabar gatvės menas Kaune – piešiniai ant pastatų sienų jau jokia naujovė, kartais atrodo, kad gal jų net ir kiek per daug?

Kai savivaldybė išdavė pirmąjį leidimą gatvės meno festivaliui „Nykoka“, visi į mus žiūrėjo labai atsargiai. Bet kai sulaukėm po pirmojo festivalio puikių įvertinimų, mus pastebėjo net ir užsienyje, ėmė labai keistis požiūris. Atsirado daugiau gatvės menininkų, įsisuko naujos iniciatyvos, ėmė vis labiau keistis ir žmonių požiūris į aplinką, kurioje gyvena. Manau, būtent menininkai atkreipė dėmesį į problemas, kurios pradėjo spręstis, nes sulaukė teigiamos žmonių refleksijos.

Bet tada ir politikai pradėjo naudotis šia priemone, nes pamatė, kad taip gali užsidirbti populiarumą. Mano galva, labiausiai šiuo metu trūksta viešo idėjų aptarimo, žmonių įtraukimo į gatvės meno užsakymą, mes net nežinome, kas sprendžia, kokiam kūriniui Kaune reikia atsirasti, o kokiam – ne. Blogiausia, kad projektai, kurie yra tik gražūs, dažnai susilaukia daugiau dėmesio, nei tiek kurie kelia problemas, idėjas, diskusijas. Jei neturim kompetentingų vertintojų, rizikuojame nukrypti į lėkštus, bedvasius kūrinius, kurių išliekamoji vertė – menka.

Vytenis Jakas ir jo kuriama „Kiemo galerija“ per daugiau kaip dešimtmetį tapo neatskiraima dabarties Kauno tapatybės dalimi. Ramūno Vilkelio nuotr.

– Jūsų vertinimu, kaip per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė Kaunas ir jo žmonės?

Labai pasikeitė. Visa Lietuva labai pasikeitė. Visų pirma labai pakilo ekonomika – tai duoda didžiausią pokytį. 2012 metais mažai buvau Kaune –gyvenau užsienyje, mokiausi Prancūzijoje, teko pagyventi Airijoje, Belgijoje. Ypač ten pamačiau visai kitokią žmonių bendravimo kultūrą, patyriau tamprų žmogaus ir gamtos santykį, tvarų požiūrį į aplinką, gyvūnus. Grįžus į Kauną, norėjosi tas idėjas skleisti ir savo mieste, taip prasidėjo „Kiemų šventė“, kaip mintis sukurti bendruomenišką žmonių susibūrimą, kuriame ne mums kažkas sukuria šventę, o mes patys ir esame ta šventė. Tokiai šventei organizuoti reikia įdėti daug širdies, kad viskas būtų tikra, nuoširdu. Nesakau, kad savivaldybės organizatoriai to nedaro, bet be vidinių žmonių, kurie turi bendruomeniškumo užtaisą viduje, kurie dega šia mintimi – nebelieka to tikrumo, kuris degė mumyse, kai organizavome pirmąsias šventes. Juk iš tiesų pirmąją „Kiemų šventę“ Laisvės alėjoje aš susapnavau ir naktį sumodeliavau jos piešinį savo kompiuteryje.

– Tačiau visiems žinomame kieme, kuriame tu gyveni ir, kur įkūrei ir puoselėji „Kiemo galeriją“, taip pat vyksta kaimynų šventės, gal to pakanka?

Mūsų šventės iš tiesų būna nuostabios. Jos yra apie bendrystę. Kartais žiūriu į savo kiemą iš balkono, matau didelio kaimynų stalo vaizdinį ir man jis asocijuojasi su Dievo stalo švente. Kai visi ateina, atsineša, ką turi, kartu susikuria šventę ir mums puikiausiai sekasi, be jokios savivaldybės pagalbos. Jei viename kieme galima – tai ir kituose galima. Apie tai yra „Kiemų šventė“ Laisvės alėjoje, aš net kartais pagalvoju, kad ji galėtų išaugti į ištisą kiemų festivalį, kuris nusitęstų per visą Kauną, o Laisvės alėja iš tiesų juk yra pagrindinis viso Kauno kiemas.

– Tai gal kitąmet jau patys vėl imsitės organizuoti šią šventę?

Norėtųsi šiam renginiui grąžinti pirminę dvasią. Būtų smagu, jei savivaldybė palaikytų, toliau prisidėtų prie šio renginio viešinimo, finansavimo. Būtų tikrai smagu susigrąžinti šią šventę, nes ji yra išėjusi iš „Kiemo galerijos“ ir „Kiemo galerija“ ir toliau jaučiasi šios šventės šeimininke. Norėtųsi vėl sugrąžinti tą jauseną, kai žmonės patys išsineša staliukus ir švenčia gyvenimą, kaiminystę. Net buvo tokių, kurie staliuką vežėsi troleibusu! Kai kalbu apie vienybės jausmą, kalbu suprasdamas, ką noriu pasakyti. Tai nėra tik ateiti ir pasilinksminti, tai iš esmės yra ateiti ir susitikti, susipažinti, pamatyti vienas kitą, įsikvėpti, pajausti, kad esi bendrystėje su kitais.

– Bet savivaldybės pasamdyti organizatoriai sakys, kad ir jie tai daro, kas čia negerai?

Jie gali padėti, bet pačią šventę turi daryti patys žmonės. Nes dabar turim tokį truputį iš sovietmečio požiūrį, kai bijom, kad patys žmonės padarys ne visai tokią šventę kokios mums reikia. Nes jei atiduosi į pačių bendruomenių rankas organizavimą, tai vis tiek kažkas padarys ne taip, kaip mes norim ir įsivaizduojam, tai geriau patys viską suorganizuosim.

– Kitaip tariant, bijoma tiesiog duoti per daug laisvės dalyviams, norim viską sukontroliuoti?

Laisvės alėjoje bijom laisvės žmonėms duoti? Tai skamba išties paradoksaliai.

Dėkoju už pokalbį.

Su Vyteniu Jaku kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė. R. Vilkelio nuotr.

Interviu su V. Jaku: „Laisvės alėjoje bijom laisvės?“

Jums taip pat gali patikti

Ar bus sugrąžintas P. Mažylio gimdymo namų pastatas miestui?

INTERVIU su L. Vainiumi. Laisvės alėjoje turi likti ir dviratininkai

INTERVIU su G. Balčyčiu. Ar tikrai Kaunui reikia Kėdainių tilto?

Interviu su V. Jaku: „Laisvės alėjoje bijom laisvės?“

Jums taip pat gali patikti

Ar bus sugrąžintas P. Mažylio gimdymo namų pastatas miestui?

INTERVIU su L. Vainiumi. Laisvės alėjoje turi likti ir dviratininkai

INTERVIU su G. Balčyčiu. Ar tikrai Kaunui reikia Kėdainių tilto?