Per pastarąjį dešimtmetį valstybės teisingumo sistemoje įvyko kardinalių pokyčių, apie kuriuos visuomenė vis dar mažai informuota. Žurnalistinis tyrimas apie pusiaukelės namų tinklo plėtrą Lietuvoje jo skaitytojams pravėrė duris į iki šiol buvusios itin uždaros kalėjimų sistemos koridorius, parodė čia vykstančius pasikeitimus, kuriais visų pirma siekiama mažinti nuteistųjų skaičių kalėjimuose. Ar gali būti, kad atviro tipo įkalinimo įstaiga – pusiaukelės namai – yra ateities kalėjimo vizija?

Tyrimo atgarsiai

Kovo mėnesį Valstybės kontrolė atliko auditą. Vertinta Teisingumo ministerijos ir Lietuvos kalėjimų tarnybos vykdomą reformą, kuria siekiama iki 2030 m. įgyvendinti naujos kartos bausmių vykdymo įstaigos viziją. Atliktos analizės išvadose atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2023 m. Lietuvoje įsteigtuose trijuose pusiaukelės namuose įrengtas didesnis nei gairėse numatytas 20 vietų skaičius.

Per didelis pusiaukelės namuose numatytų apgyvendinti nuteistųjų skaičius yra viena iš Domeikavos gyventojų nepasitenkinimo priežasčių, apie tai plačiai rašyta I tyrimo dalyje.

Dar neseniai manyta, kad Domeikavos gyventojų protestai bei pradėtas teisinis procesas paskatins Lietuvos kalėjimų tarnybą peržiūrėti savo veiksmus ir ateityje steigti pusiaukelės namus labiau atsižvelgiant į vietos bendruomenių poreikius. Tačiau spalio pradžioje vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama Domeikavos gyventojų bendruomenės byla prieš Lietuvos kalėjimų tarnybą ir Teisingumo ministeriją, paaiškėjo, kad ateityje pusiaukelės namų steigimas taps dar paprastesnis ir lengviau „nuslepiamas“ nuo visuomenės akių.

Aplinkos ministerija neseniai pakeitė vieną iš Statybos techninių reglamentų (STR) ir pagal statinių klasifikavimą pusiaukelės namus „permetė“ iš specialiosios paskirties pastatų kategorijos į gyvenamosios paskirties, skirtų įvairių socialinių grupių asmenims gyventi. Tad pagal naujai įsigaliojantį reglamentavimą nuo šiol pusiaukelės namai nebėra priskirti pastatams, skirtiems specialiesiems tikslams, o patenka į tokią kategoriją kaip bendrabučiai, vienuolynai, motinos ir vaiko namai bei kitos įstaigos, teikiančios socialinės globos ar priežiūros paslaugas su apgyvendinimu ir kt. Šis klasifikavimas įsigalios nuo š.m. lapkričio 1 d.

Valstybės kontrolės analizėje teigiama, kad nors strateginiai planavimo dokumentai nenumato pusiaukelės namų plėtros Lietuvoje, nuo 2016 metų veiklą vykdo 8 pusiaukelės namai, 2 iš jų – Tauragėje ir Domeikavoje atidaryti 2023 metais. Dar vienus Plungėje planuota atidaryti 2024 m. I ketv., tačiau jų atidarymą stabdo užtrukęs teisinių dokumentų tvarkymo procesas. Analizėje skelbiama, kad viso Lietuvoje turėtų veikti 20 pusiaukelės namų.

TYRIMAS (III DALIS) TRUMPAI

Ar žinojote, kad per dešimtmetį Lietuvoje nuteistųjų skaičius įkalinimo įstaigose sumažėjo beveik du kartus, kas tai lėmė?

Prieš dešimtmetį (2014-07-01) Lietuvoje buvo 8 035 nuteisti asmenys. 2023 metais nuteistųjų skaičius sumažėjo 8,5 proc., o metų pabaigoje užfiksuotas mažiausias skaičius per pastaruosius metus – 4 551. Šių metų rugpjūčio mėn. pabaigos duomenimis, nuteistųjų skaičius dar sumažėjo ir buvo 4 525 asmenys. SKAITYTI

Ar žinojote, kad statistiškai daugiau nei 60 proc. asmenų laisvės atėmimo bausmę atlieka ne pirmą kartą?

Tačiau duomenys rodo, kad šalies bausmių vykdymo sistema vis dar veikia per mažai efektyviai, kad paskatintų nuteistuosius keisti kriminalinio pobūdžio įpročius. Ne pirmą kartą laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų dalis 2023 m., palyginus su 2022 m., išaugo 5,9 proc. punkto ir viršijo priešpandeminį lygį (67,4 proc.). SKAITYTI

Ar žinojote, kad būdai, kuriais siekiama sumažinti pakartotinį nusikalstamą elgesį, yra įkalinimo laiko, kiek tik įmanoma, naudojimas asmenų reintegracijai į visuomenę po paleidimo ir resocializacijai?

Tačiau 2023 metais vos 33,7 proc. nuteistųjų įsitraukė į elgesio keitimo programas, nors buvo planuojama, kad jau 2022 metais įsitraukimas pasieks 60 proc. Galbūt to priežastis – motyvuotų darbuotojų trūkumas? Visose laisvės atėmimo vietose trūksta 20,5 proc. darbuotojų, o darbuotojų trūkumas resocializacijos skyriuose dar ženklesnis – net 29 proc. SKAITYTI

TYRIMAS (pilna versija)

Kalėjime viskas yra kreiva

„Skrydis man visų pirma yra susijęs su laisve, todėl buvo įdomu pažvelgti į nelaisvę būtent iš šios perspektyvos – iš laisvės“, – sako fotografijos meno parodos „4 kv. m laisvės“ autorius, fotomenininkas Andrius Repšys.

Pasak jo, skrydyje jis visuomet regi horizontą, o kalėjime daugelis įkalintųjų priešais savo akis dažniausiai mato tvorą. „Jie retai gali žvelgti į tolį, matyti perspektyvą“, – kalba fotomenininkas..

„Sunku suprasti, kaip jaučiasi žmogus, ilgus metus nematantis perspektyvos, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?“ – pagalvoju (aut. pastaba).

„Jei atidžiai peržiūrėsi nuotraukas, pamatysi, kad jose beveik nėra tiesių linijų. Net pastatų sienos kažkokios kreivos“, – tęsia A. Repšys.

„Daugelis tų kalėjimų statyti sovietiniai laikais, gal juos ir statė kaliniai?“, – spėlioju drauge su fotomenininku. „Gali būti“, – atsako jis.

„Žinai, kalėjime sėdi daug tokių žmonių, kurie turi įvairių meninių gabumų, jie galėtų susitarti, kad kažkuris krepšinio aikštelėje idealiai išpieštų „Nike“ ar „Adidas“ logotipą, bet ne – tas, kas sugalvojo, tas ir piešia, nesvarbu, kad kreivai, negrabiai. Aikštelių linijos irgi vingiuojančios, kreivos. Man jo kaip simbolis jų gyvenimų – sulaužytų, kreivų“, – sako Andrius.

„O gal brėždami sporto aikštelės liniją jie tiesiog nebebijo padaryti klaidos? Juk didžiausią gyvenime klaidą jau yra padarę… – sakau. – Kaip manai, ar laisvės apribojimas išmoko juos kažko, o gal tik saugo mus nuo jų?“

„Manau, kad saugo mus nuo jų. Ir ta aplinka, kurioje jie yra, na, į tokią gal nebesinori sugrįžti. Bet čia žvelgiant mano akimis, jų akimis gal yra kitaip“, – atsako fotomenininkas.

„Kai peržiūrėjau Pravieniškių kalėjimo nuotraukas, kurias atsiuntė kolega fotografas Ramūnas Vilkelis, gerokai sutrikau: jo užfiksuotuose vaizduose nebuvo juntama „kalėjimo dvasia“, kokios paprastai mes tikimės iš tokių vietų. Atrodė, kad nuotraukos padarytos ekonominės klasės viešbutyje ar svečių namuose. Pravieniškėse jis fotografavo jau atnaujinto kalėjimo dalį. Tad tavo paminėto aspekto, kad žmonės nebenori grįžti į kalėjimą dėl prastų sąlygų, lieka vis mažiau – kalėjimų aplinka labai keičiasi, atsinaujina. Ar nepadarysim sau meškos paslaugos taip gerindami kalinių sąlygas?“ – klausiu Andriaus.

„Per karantiną irgi buvom savo namų aplinkoje, mums mokėjo atlyginimus, maisto atveždavo kurjeris, bet visiems vis tiek kažkodėl „nuvažiavo stogas“. Laisvės apribojimas yra labai stipri egzistencinė situacija, ji gerokai paveikia žmogaus mąstymą, savijautą. Tai nemanau, kad nereikėtų gerinti įkalinimo sąlygų. Visgi, visai panaikinti kalėjimų mes irgi negalim. Dalies žmonių iš kalėjimo aš niekuomet nepaleisčiau. Būtent dėl visuomenės saugumo“, – atsako jis.

Fotomenininkas visai ne atsitiktinai įkalinimą sieja su Covid-19 pandemijos suvaržymais. Fotografuoti parodai „4 kv. m laisvės“ A. Repšys pradėjo likus keliems mėnesiams iki visuotinio karantino paskelbimo, kai dar nebuvo aišku, kaip vystysis šitas virusas. „Jau pradėjus fotografuoti visuomenė pateko į savotiškas kalėjimo sąlygas. Mano parodos fotodarbams tai suteikė papildomo krūvio – galime kiekvienas permąstyti, ką mums asmeniškai reiškė netekti laisvės“, – prisimena Andrius.

Andriaus Repšio parodos „4 kv. m laisvės“ nuotraukos

Kovo mėnesį Valstybės kontrolė atliko auditą. Vertinta Teisingumo ministerijos ir Lietuvos kalėjimų tarnybos vykdoma reforma, kuria siekiama iki 2030 m. įgyvendinti naujos kartos bausmių vykdymo įstaigos viziją.

Audito ataskaitoje nurodoma, kad 6-iuose Lietuvos kalėjimuose maždaug pusei (50 proc.) visų nuteistųjų tenka mažiau nei rekomenduojamas minimalus 4 kv. m gyvenamasis plotas (2023 m.).

Žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti pagal Lietuvos ir Europos teismų sprendimus (2020–2023 m.) iš valstybės biudžeto panaudota beveik 858 tūkst eurų.

Iki 2030 metų Lietuvoje planuojama pastatyti du naujus kalėjimus, tačiau nė vieno statybos dar nėra prasidėjusios.

Lietuvos kalėjimų sistema – reformų smaigalyje

2021 m. rugpjūtį Vyriausybė pritarė naujos Bausmių vykdymo sistemos pertvarkos koncepcijai, o 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Bausmių vykdymo kodekso redakcija. Tai yra esmingiausi šios Vyriausybės kadencijos metu įvykę pokyčiai, lemiantys visos kalėjimų sistemos pertvarką, apie kurią visuomenė informuota gerokai per mažai.

Teisingumo viceministro dr. Roko Uscilos teigimu, pirmuoju pertvarkos etapu buvo įgyvendinti organizaciniai pokyčiai. Buvęs Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos buvo reorganizuotos į vieną juridinį asmenį – Lietuvos kalėjimų tarnybą. Kartu suformuota nepriklausoma Lietuvos probacijos tarnyba.

Rokas Uscila | Teisingumo ministerijos nuotr.

Tačiau Lietuvos teisėsaugos sistemoje dirbantiems pareigūnams atstovaujanti Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija į šiuos pokyčius žvelgia gana kritiškai. „Įsteigėme naują Tarnybą (Probacijos tarnyba), prisaikdinome papildomai dar vieną šios tarnybos generolą, atsirado daugiau biurokratijos, bet ar turime daugiau naudos – dar didelis klausimas“, – sako šios profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotojas Darius Čekavičius.

Tauragės pusiaukelės namai yra pirmieji, kuriuose kartu su Lietuvos kalėjimų tarnybos darbuotojais dirba ir Lietuvos probacijos tarnybos specialistai. Kaip sako Lietuvos probacijos tarnybos patarėja Simona Banėnienė, Tauragėje tam tikra prasme yra įgyvendinamas pilotinis modelis, kuomet kalėjimų tarnybos darbuotojai bendradarbiauja su Probacijos tarnybos specialistais.

Tačiau apie tokį veiklos modelį, kai kalėjimų tarnybos ir probacijos specialistai dirba drauge, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovas D. Čekavičius turi gana kritišką nuomonę. „Dalį laiko pusiaukelės namuose dirba probacijos specialistai, tačiau Kalėjimų tarnybos Resocializacijos skyriaus darbuotojas, kuris vertina nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką, į Tauragę važinėja iš Šiaulių kalėjimo, nes šie pusiaukelės namai priklauso Šiauliams. Taip pat nakties metu šio padalinio klientų priežiūrą vykdo Saugumo valdymo skyriaus darbuotojas, kuris taip pat priskirtas Šiaulių kalėjimui. Tai pasakykite man, kuri tarnyba yra atsakinga už nuteistuosius, laikomus šiuose pusiaukelės namuose – Probacijos ar Kalėjimų? Čia noriu pacituoti vieną liaudies patarlę, sakančią, kad kai daug auklių, vaikas be galvos. Ir kam tuomet reikėjo atskirti šias tarnybas, jei jų darbuotojai vėl priversti dirbti drauge?“ – retoriškai klausia pareigūnas.

Pasak jo, Probacijos tarnybos pareigūnų atlyginimai šiuo metu bene mažiausi iš visų Lietuvos statutinių tarnybų pareigūnų, o jų darbo krūviai tik didinami. Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovą ypač neramina vėl įvykdyta nauja Lietuvos probacijos tarnybos reforma, kurios metu iš 7-ių teritorinių probacijos skyrių liko tik trys. „Vėl sukiršinti žmonės, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad atskyrus Probaciją nuo Kalėjimų tarnybos jų reikalai pagerės“, – sako D. Čekavičius.

Darius Čekavičius | Asmen. archyvo nuotr.

Posūkis nauja linkme: ne įkalinti, o resocializuoti

„Antrasis bausmių vykdymo sistemos pertvarkos etapas susijęs su teisinio reguliavimo pokyčiais. Bausmių vykdymo kodekse ir su juo susijusiuose įstatymuose buvo įtraukti nuteistųjų resocializacijos, užimtumo, švietimo, priklausomybės ligų gydymo klausimai. Į šiuos procesus dabar labiau įtraukiamos nevyriausybinės organizacijos ir kiti socialiniai partneriai“, – apie reformas toliau kalba R. Uscila.

Nors teisinė bazė sutvarkyta, o pokyčiams pradėta ruoštis gerokai iš anksto, visgi valstybės auditas šių metų kovo mėnesį konstatavo, jog bausmių vykdymo sistemai vis dar sunkiai sekasi judėti išsikeltų tikslų linkme. Teigiama, kad 2023 metais vos 33,7 proc. nuteistųjų įsitraukė į elgesio keitimo programas, nors buvo planuojama, kad jau 2022 metais įsitraukimas pasieks 60 proc.

Ir tai neturėtų stebinti. Analizuojant tolimesnes Valstybės kontrolės išvadas, paaiškėja, kad visose laisvės atėmimo vietose trūksta 20,5 proc. darbuotojų, o darbuotojų trūkumas resocializacijos skyriuose dar ženklesnis ir siekia net 29 proc.

Asmens laisvę apribojančių priemonių tikslas – apsaugoti visuomenę nuo nusikalstamų veikų ir mažinti pakartotinį nusikalstamą elgesį. Atliktos analizės išvadose teigiama, kad tikslas gali būti pasiektas tik tuomet, jei įkalinimo laikas, kiek tik įmanoma, bus naudojamas asmenų reintegracijai į visuomenę po paleidimo ar resocializacijai.

Deja, duomenys rodo, kad šalies bausmių vykdymo sistema vis dar veikia nepakankamai efektyviai, kad paskatintų nuteistuosius keisti kriminalinio pobūdžio įpročius. Daugiau nei 60 proc. asmenų laisvės atėmimo bausmę atlieka ne pirmą kartą, o jų dalis 2023 m., palyginus su 2022 m., išaugo 5,9 proc. punkto ir viršijo priešpandeminį lygį.

Nusikalstamumą lemia aplinka

„Kartais pamąstau, kodėl būtent aš atsidūriau šioje vietoje, kurioje esu, ypač tais sunkesniais momentais, kada galbūt nepasiteisina tam tikros priemonės, kada matau, jog lygtinai į laisvę paleistas asmuo vėl sugrįžo į įkalinimo įstaigą…

Pagalvoju, ar aš gerai dirbu, kodėl pasirinkau šią profesiją, ar tikrai galiu duoti tai, ko reikia šiems žmonėms? Iš tiesų visada norėjau būti mokytoju, darbo pobūdis kažkuo panašus“, – sako Kauno kalėjimo resocializacijos skyriaus viršininkas Almantas Atkočaitis.

Su pareigūnu kalbamės Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijos patalpose – šią vasarą A. Atkočaitis buvo laikinai paskirtas eiti šio kalėjimo viršininko pareigas.

Almantas Atkočaitis | R. Vilkelio nuotr.

Susitikimų salės, kurioje vyksta interviu, sieną puošia įspūdingos lentynos su aukso ir sidabro spalvos taurėmis bei kitais sporto apdovanojimais – dauguma jų pelnyti įvairiuose krepšinio turnyruose. Kūno kultūros akademijoje pedagoginį išsilavinimą įgijęs A. Atkočaitis pasakoja apie suburtą nuteistųjų komandą, kurią pats ir treniruoja. Jo auklėtiniai yra laimėję ne vienas varžybas, užėmę aukštas prizines vietas.

„Sporto varžybos, pasiekimai labai motyvuoja nuteistuosius, uždega juos, o drauge tai stipri motyvacija ir man“, – sako jis.

Studijuodamas Mykolo Riomerio universitete A. Atkočaitis rašė magistrinį darbą apie pakartotinį nusikalstamumą. Būtent ši tema yra jo darbo esmė – siekti, kad nuteistasis nebenusikalstų. „Nors magistrinį darbą rašiau prieš dešimtmetį, neabejoju, kad situacija nebus stipriai pasikeitusi. Kad žmogus nusikalsta pakartotinai lemia ne jo prigimtis, polinkis, o labiausiai – jo socialinė aplinka. Sakyčiau, tai turi apie 50–60 proc. įtakos. Jei žmogus neturi jį palaikančios aplinkos, jei neturi kur grįžti, neturi, kas jo lauktų, tikimybė, kad jis grįš atgal į įkalinimo įstaigą, yra labai didelė. Jei nuteistasis turi šeimą, artimuosius, kuriems rūpi, jis tikrai turi gerokai daugiau šansų kurti gyvenimą pagal naujas nuostatas“, – įsitikinęs A. Atkočaitis.

Pareigūnas itin teigiamai vertina resocializacijos programas, o ypač džiaugiasi Lietuvoje sukurtu palydėjimo mechanizmu, kurį pavyko įgyvendinti kartu su Lietuvos savivaldybėmis. „Palydėjimo mechanizmo esmė: likus pusei metų iki termino, kuomet žmogus bus paleistas lygtinai, su juo susisiekia savivaldybės, į kurią jis planuoja grįžti, socialinis darbuotojas, ir pasidomi nuteistojo poreikiais. Galbūt jam reikia dokumentų, gal jis neturi kur gyventi, reikia sutvarkyti formalumus dėl pašalpos gavimo“, – pasakoja A. Atkočaitis.

Jis neneigia, kad anksčiau yra buvę nemažai atvejų, kuomet išėję į laisvę nuteistieji nežinojo, kaip savimi pasirūpinti, neturi galiojančių asmens dokumentų, neturi net kur pernakvoti. „Dabar nuteistojo dokumentais pasirūpinama jam dar būnant įkalinimo įstaigoje“, – teigia jis.

Kad iš įkalinimo įstaigos grįžę nuteistieji kartais susiduria su sudėtingomis gyvenimiškomis situacijomis, gali paliudyti ir tyrimą publikavusio portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistė Miglė Kubiliūtė. „Prieš keletą metų redakcijos telefonu pradėjo skambinti iš įkalinimo įstaigos išėjęs asmuo. Jis prašė padėti gauti piniginę pašalpą. Vyras skundėsi, kad seniūnijoje, į kurią jis kreipėsi, jo prašė banko sąskaitos ir kortelės numerio, tačiau po daugiau kaip dviejų dešimtmečių į laisvę išėjęs asmuo nelabai suprato, nei kas yra banko kortelė, nei kur ją gauti, nei kaip iš tokios išsigryninti pinigų“, – prisiminė Miglė.

„Ar tu nori, kad aš vėl kažką užmuščiau? – netekęs kantrybės ne kartą į telefono ragelį sakė jis man. Supratau, kad žmogus tiesiog neturi į ką kreiptis pagalbos, bet aš jam irgi nelabai galėjau kuo padėti. Nežinau, kaip galiausiai baigėsi šita istorija, bet man ji labai įstrigo“, – pasakojo žurnalistė.

Resocializacijos procesų pagalbininkai

Kauno kalėjimo Resocializacijos skyriaus viršininkas A. Atkočaitis sako, kad resocializacijos tikslas yra išmokyti nuteistąjį savo tikslų siekti teisėtomis priemonėmis. „Visų pirma, bandome žmogui parodyti, kad galima gyventi kitaip – nenusikalstant“, – aiškina pareigūnas. Jo teigimu, šiame procese Kalėjimų tarnybos resocializacijos darbuotojams labai svarbūs socialiniai partneriai – nevyriausybinės organizacijos.

„Matau didelę bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis prasmę, ypač drauge vykdant įvairius projektus. Pavyzdžiui, organizacija „Prirašytos rankos“ – jau ne vienerius metus kartu su jais vykdome įvairias projektines veiklas tiek kalėjimuose, tiek dabar Domeikavos pusiaukelės namuose“, – sako jis.

A. Atkočaitis neslepia, kad nevyriausybinių organizacijų veiklų turinio Kalėjimų tarnyba nestebi ir įtakos joms neturi. „Mes tikrai nekontroliuojame, manau, kad tuo užsiima tie, kurie finansuoja jų projektines veiklas, tikriausiai su jais yra grįžtamasis ryšys, jiems pristatomi rezultatai“, – retoriškai spėlioja pareigūnas.

Kad NVO sektoriaus vykdomos veiklos yra tik pačių vykdytojų reikalas, pripažįsta ir Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius Mindaugas Kairys. „Jų reikliausias tikrintojas ir kritikas yra nuteistasis. Patikėkit, mūsų nuteistieji yra labai kritiški, jei jiems kažkas netiks – mes pirmieji apie tai sužinosim“, – sako jis.

Tačiau už uždarų durų man nuteistieji papasakoja kiek kitokią savo versiją. Pasak vieno iš kalbėtojų, kurio pavardės negaliu atskleisti dėl asmens duomenų apsaugos, dažnai nuteistieji į susitikimus su atvykstančiomis organizacijomis užsirašo labiau norėdami prasiblaškyti, nei sužinoti kažką naudingo. „Ypač jei atvyksta moterys ar jaunos merginos – tada dalyvavimas bus šimtaprocentinis“, –sako jis.

Pasak nuteistojo, dėl turinio, kurį jie išgirsta tokių užsiėmimų metu, tikrai niekas nesiskųs. „Juk mums kiekvienas toks sudalyvavimas duoda papildomų balų resocializacijos ataskaitai. Tai kas čia gali skųstis? O tikrai buvę atvejų, kai, pavyzdžiui, atvažiuoja pora merginų, sako, pasakosim apie Japoniją, ir atidaro vikipedijos puslapį. Aš ir pats galiu jį paskaityti, man nereikia sėdėti valandą ir klausytis enciklopedinių žinių. Bet ką darysi, nori gauti balų už įsitraukimą į veiklas, tenka sėdėti. Nes ar taip, ar taip – vis tiek juk „sėdi“, – ironizuoja vyras.

Savanoryste grįsta resocializacijos veikla

Save idėjininke vadinanti viešosios įstaigos „Prirašytos rankos“ steigėja ir vadovė Ieva Mackutė įsitikinusi, kad dalis nuteistųjų tikrai nori keistis ir būtent dėl tokių verta stengtis. Jos organizacija yra viena iš nevyriausybinių organizacijų partnerių, su kuriomis bendradarbiaujama Domeikavos pusiaukelės namuose.

Tiesa, praėjus pusei metų nuo veiklos pradžios, pasigirti Domeikavoje nudirbtais darbais organizacija nelabai gali. „Kalėjimuose labai trūksta nuolat vykstančių užsiėmimų, tad mūsų savanoriai daugiau lankosi juose, o ne atvirose įkalinimo įstaigose. Kai buvome pakviesti savanoriauti Domeikavos pusiaukelės namuose, iš pradžių neturėjome tam resursų, tačiau su laiku jų suradome. Paskui laukė savanorių tikrinimas, o jis užtrunka ir iki dviejų mėnesių“, – aiškino moteris.

Pasak jos, pirmą kartą susitikus su Domeikavoje kalinčiais vyrais išsiaiškinta, kad juos domintų paskaitos psichologinėmis temomis. „Vasarą ieškojome specialistų, kas norėtų vesti tokias veiklas savanoriškais pagrindais. Pirmasis užsiėmimas įvyko spalio mėnesį, po jo mūsų surasta psichologė pasidžiaugė, kad pusiaukelės namuose ją priėmė šiltai, draugiškai, visi buvo mandagūs“, – pasakojo Ieva. Ji taip pat minėjo, kad specialistės vertinimu, pusiaukelės namų auditorija jau turi nemažai žinių apie psichologiją, todėl tokių seminarų organizavimas yra gera praktika ir jai pačiai kaip specialistei.

I. Mackutė sakė, kad veiklas Domeikavos pusiaukelės namuose jos organizacija vykdys maždaug kartą per mėnesį dėl gana didelio čia gyvenančių vyrų užimtumo.

Darbu su nuteistaisiais I. Mackutė užsiima jau beveik 7-erius metus, jos įkurta organizacija veikia beveik 5-erius. Savanorystės įkalinimo įstaigose idėją Ieva parsivežė po studijų JAV, kur mokėsi Jungtinių pasaulių koledže Montezumos miestelyje, Naujosios Meksikos valstijoje. Pakviesta savo teatro mokytojos, ji savanoriavo nepilnamečių įkalinimo institucijose. „Tai man buvo pati reikšmingiausia savanorystė, kokioje iki tol buvau sudalyvavusi, joje jaučiausi atnešusi daugiausiai naudos“, – pasakoja moteris.

VšĮ „Prirašytos rankos“ puslapyje skelbiama, kad jie organizuoja reguliarius užsiėmimus 5-iose Lietuvos įkalinimo įstaigose, o juose nuolat dalyvauja per 100 kalinčių žmonių. Teigiama, kad kiekvieną savaitę kalėjimuose lankosi dešimtys jų savanorių. Organizacijos 2023 m. veiklos ataskaitoje nurodoma, kad per metus laiko 6-iuose Lietuvos kalėjimuose buvo organizuoti 129 užsiėmimai, į kuriuos įtraukta 40 savanorių. Per projektines veiklas organizacija pritraukė beveik 9 tūkst. eurų finansavimą, surinko 13 tūkst. eurų verslo paramos ir 8 tūkst. eurų paramą skyrėfiziniai asmenys.

Dar dvi organizacijos, su kuriomis bendradarbiaujama Domeikavos pusiaukelės namuose: Kauno arkivyskupijos „Caritas“ ir Lietuvos Radonasis Kryžius. Lietuvos kalėjimų tarnyba informavo, kad be paminėtų organizacijų, skirtinguose kalėjimuose ir pusiaukelės namuose bendradarbiaujama su šiomis organizacijomis: Artscape, Vilniaus dianetikos centras, Socialinės integracijos institutas, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacija, Lietuvos veiklių žmonių bendrija, organizacija „Antras šansas“, Labdaros paramos fondu „Alfa-1“, VšĮ ,,Gerumo rankos“, Kauno vyrų krizių centru, VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuru.

Šiukšlių vežėjas su penkiais diplomais

„Aš turiu penkis aukštojo mokslo diplomus: mokiausi socialinio darbo ir sporto srityje Lietuvoje bei užsienyje. Bet jei esi teistas, durys tau visur uždarytos, gali dirbti tik paprastą darbą, gerai, kad ir tokį gauni“, – pokalbį pradeda 52 m. Leonas (aut. pastaba – vardas pakeistas dėl asmens duomenų apsaugos, tačiau žurnalistei tapatybė žinoma).

Šiuo metu vyras dirba įmonėje „Ekonovus“ – veža šiukšles, rūšiuoja pakuotes. Už sukčiavimą itin stambiu mastu, žurnalistės žiniomis, iš pradžių jis buvo nuteistas žymiai didesne bausme, tačiau įsigaliojus naujoms Baudžiamojo kodekso pataisoms, bausmė sušvelninta. Pats Leonas sako, kad šiuo metu jam galioja 6-ių metų įkalinimo bausmė, o pusę termino jis jau „atbuvo“. Neseniai vyras perkeltas į Domeikavos pusiaukelės namus. Turi šeimą, vaikams 8 ir 14 metų.

Domeikavoje vyrą vadina dailininku. Pusiaukelės namų pusrūsyje jam skirta atskira patalpa, kurioje – krūvos savamokslio kūrėjo darbų. Savo kūrybos vyras nėra linkęs sureikšminti, iš pradžių net neleidžia fotografuoti savo piešinių. Vėliau atlyžta, kai pagiriu kelis įsimintinesnius. Neslepia, kad jų motyvus kopijavo.

„Tave uždaro tarp keturių sienų, išdurnėt gali, tai ir prisigalvoji – prašai dažų, lipdymų visokių. Aš kalėjime, kur prieš tai kalėjau, spektaklį pastačiau. 300 kalinių galėjo per langus žiūrėti, o net 37 nuteistieji jame patys vaidino. Reiktų nustoti mus matyti kaip monstrus. Žinot, vaikystėj pas mus miestely vienas žmogus iš kalėjimo grįžo, tai vaikai pasakojo legendas, kad gali jį daužyti su montiruote, o jis – nemirtingas. Tai mes ėjom slapta į jį pasižiūrėti, dar dabar prisimenu, kaip bijojom, kad jis mūsų nepamatytų“, – ironizuoja vyras.

Jo manymu, pusiaukelės namų gyventojai nekelia jokių grėsmių, nes čia patenka tik tie, kurie nori greičiau dingti iš visos šitos „nesąmonės“ ir yra suinteresuoti viską padaryti, kad daugiau nebepakliūtų į kalėjimo sistemą.

Paklaustas apie nusikaltimus, už kuriuos buvo nubaustas, atsako: „Aš nepaėmiau pinigų iš tų, kurie jų neturėjo ar kuriems tai būtų buvęs paskutinis turtas. Nu bet yra, kaip yra, nuteisė, nieko nebepakeisi.“

Resocializacija reikia tikėti

Už Domeikavos pusiaukelės namuose esančių nuteistųjų saugumą atsakingas Kauno kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus viršininkas Nerijus Stapušaitis sako, kad pareigūnams yra žinoma nuteistųjų aplinka, draugai, ryšiai. Atranka į pusiaukelės namus vyksta labai griežtai.

„Jie jau būdami kalėjime turėjo išvykas į namus kartą per mėnesį ar kartą per ketvirtį, tai ir taip grįždavo į savo aplinką. O dabar dar yra stebimi apykojėmis, kurios rodo jų judėjimo trajektoriją, ar nenukrypo nuo maršruto ir pan. Jie perkelti kalėti į lengvesnes sąlygas, to siekė, todėl yra motyvuoti neprarasti mūsų pasitikėjimo. Ši sistema tikrai gerai veikia“, – tikina pareigūnas.

Nerijus Stapušaitis | B. Sabaliauskaitės nuotr.

Jis sako, kad supranta bendruomenės, šalia kurios įsikūrė ši įstaiga, nuogastavimus, tačiau kviečia išgirsti ir pareigūnų argumentus, tikina, kad kasdien tikrinamas visų nuteistųjų blaivumas, atliekami narkotinių medžiagų vartojimo testai. Pusiaukelės namuose galioja 0 promilių taisyklė. Nuteistieji privalo prieš savaitę pateikti ir su socialiniu darbuotoju suderinti individualų savo veiklos planą.

Pareigūno įsitikinimu, pusiaukelės namai yra vienas iš efektyviausių nuteistųjų resocializacijos sėkmės modelių. „Šie žmonės užpildo darbo vietas, pradėję gauti atlygį, atlygina civilinius ieškinius, gali prisidėti, talkindami bendruomenei, norėtųsi, kad taip bent ateityje nutiktų ir Domeikavoje“, – sako N. Stapušaitis.

„Vienas atlaidumo matas, jei žiūrėsi į nuteistąjį to, kuriam padaryta žala, akimis. Bet kaip resocializacijos pareigūnas aš turiu tikėti, kad mūsų įdėtos pastangos duos rezultatus, kad mums pavyko kažką pakeisti žmoguje, parodyti, kad galima gyventi kitaip, gyventi dorai“, – paklaustas apie trapią atlaidumo ir pasitikėjimo ribą sako resocializacijos skyriaus viršininkas A. Atkočaitis.

Visgi, skaičiai apie pakartotinį nusikalstamumą gana niūrūs. Valstybės kontrolės audito ataskaitoje rašoma, kad po nesėkmingos resocializacijos į laisvę išleistas nuteistasis vidutiniškai padaro apie 100 naujų nusikalstamų veikų ir tik tada yra sulaikomas, teisiamas ir vėl baudžiamas.

Šių 100 naujų nusikalstamų veikų vidutinė turtinė žala fiziniams asmenims yra apie 18,6 tūkst. Eur. Neturtinė žala paprastai yra didesnė ir sunkiai įvertinama. Jei nusikaltęs asmuo vėl nuteisiamas laisvės atėmimo bausme, jos vykdymas kainuoja vidutiniškai dar apie 38 tūkst. Eur (papildomai reikėtų įskaičiuoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso kaštus).

Artėjame prie Europos sąjungos lygmens

Geroji žinia – nuteistųjų skaičiai Lietuvoje gerokai mažėja. Įdomu, su kuo tai susiję?

Prieš dešimtmetį (2014-07-01) Lietuvoje buvo 8 035 nuteistieji. 2023 metais jų skaičius sumažėjo 8,5 proc., o metų pabaigoje užfiksuotas mažiausias skaičius per pastaruosius metus – 4 551. Šių metų rugpjūčio pabaigoje nuteistųjų skaičius buvo dar mažesnis – 4 525. Per pastaruosius 3 metus nuteistųjų skaičius sumažėjo 14,5 proc., šiuo metu 100 tūkst. gyventojų tenka 158 įkalinti asmenys.

„Po truputį keičiasi mūsų visuomenė, artėjame prie Europos Sąjungos šalių vidurkio, kur šimtui tūkstančių gyventojų tenka maždaug 120, 130 nuteistųjų“, – sako Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius M. Kairys.

Pasak jo, nuteistųjų skaičius nuolat mažėja, o to priežastys – Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso, kitų teisės aktų nauja redakcija, dekriminalizuotos bausmės ar sumažinta maksimali sankcija. Taip pat įtakos turi alternatyvių įkalinimui bausmių skyrimas už nusikalstamas veikas (bausmės atidėjimas, lygtinis atleidimas ir pan.).

Pasak, teisingumo viceministro dr. Roko Uscilos, nuteistų ir kalėjimuose laikomų asmenų skaičius Lietuvoje mažėja kiekvienais metais. „Įvairių ekspertų teigimu, šį mažėjimą lemia pokyčiai Lietuvos visuomenėje. Tarp tokių pokyčių – auganti ekonomika, naujos galimybės darbo rinkoje bei kultūriniai pokyčiai. Šie faktoriai bei sėkminga kova su organizuotu nusikalstamumu lemia mažėjantį nusikalstamumą“, – sako jis.

Keičiasi ir nusikalstamumo struktūra – mažėja nužudymų, kitų sunkių smurtinių nusikaltimų, tuo tarpu daugėja nusikaltimų, susijusių su informacinėmis technologijomis, nesunkių nusikaltimų, kai laisvės atėmimo bausmė nėra taikoma.

„Kartu keičiasi ir Lietuvos teisinė aplinka, baudžiamoji politika formuojama pagal proporcingumo kriterijus, mokslininkams ir ekspertams nuolat atkreipiant dėmesį, kad platus baudžiamosios atsakomybės taikymas ar ilgos laisvės atėmimo bausmės už nepavojingas veikas yra neefektyvūs ir ekonomiškai netikslingi“, – sako teisingumo viceministras dr. R. Uscila.

Pravieniškių pusiaukelės namai | R. Vilkelio nuotr.

Valstybės kontrolės atlikto audito išvadose nurodoma, kad, įgyvendinus naujos kartos bausmių vykdymo įstaigos viziją, 2030 metais 5-iuose Lietuvos kalėjimuose turėtų kalėti apie 3 000 nuteistųjų.

Vieno nuteistojo išlaikymas per dieną 2023 metais valstybei kainavo 51,55 Eur. Didžiąją dalį šių išlaidų sudaro darbuotojų atlyginimai – 38,45 Eur (palyginimui, nuteistojo maitinimas per dieną kainuoja 3,30 Eur, komunalinės paslaugos – 3,45 eur, medikamentai – 0,25 Eur).

Bausmių vykdymo sistemos išlaikymui šiemet iš valstybės biudžeto yra skirta 129,2 mln eurų.

Vyriausybė pinigų įsisavinti neskubėjo

Bausmių vykdymo sistemos dalis, vis dar reikalaujanti pokyčių, – kalėjimų infrastruktūros gerinimas. „Tinkamoms saugumo ir resocializacijos sąlygoms užtikrinti yra reikalinga aukštus reikalavimus atitinkanti infrastruktūra. Dėl to per pastaruosius keletą metų Teisingumo ministerija ir Lietuvos kalėjimų tarnyba nuosekliai investavo į kalėjimų infrastruktūros, kuri padidintų pareigūnų ir nuteistųjų saugumą, plėtrą“, – teigia teisingumo viceministras R. Uscila.

Pasak jo, šiemet bus pasirašyta sutartis dėl visiškai naujo kalėjimo Šiauliuose statybų, tam Vyriausybė jau yra numačiusi finansavimą. Taip pat jau šiemet turėtų būti baigta Alytaus kalėjimo bendrabučio tipo patalpų rekonstrukcija į kamerinį tipą. Neseniai baigtas ir Vilniaus kalėjimo bendrabučio tipo patalpų rekonstrukcijos į kamerinį tipą techninis projektas, kuris leis jau kitąmet pradėti statybos darbus.

„Užbaigti tokieprojektai turės žymios įtakos visapusiškam bausmių vykdymo sistemos atsinaujinimui“, – sakė R. Uscila.

Pravieniškų kalėjimas | R. Vilkelio nuotr.

Tačiau valstybės audito išvados rodo, kad infrastruktūros atnaujinimui lėšos įsisavinamos gana lėtai. Nors planuojama, kad bausmių vykdymo sistemos efektyvumo didinimo pažangos priemonėms iki 2030 m. iš valstybės biudžeto bus skirti 57 mln eurų, 2021–2023 m. laikotarpiu panaudota vos 3,5 mln. eurų

Kaip jau minėta, Valstybės kontrolės atliktoje analizėje atkreipiamas dėmesys ir į dar vieną faktą, kad 2023 m. įsteigtuose trijuose pusiaukelės namuose įrengtas didesnis nei gairėse numatytas 20 vietų skaičius. Plačiau apie iš to kylančias grėsmes buvo rašoma pirmoje tyrimo dalyje (nuoroda).

Valstybės kontrolės išvados buvo svarstomos ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje , kuriame dalyvavo teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska bei Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovė. Vykusiame susitikime ministrė akcentavo, kad steigiant pusiaukelės namus prioritetas turėtų būti teikiamas valstybės Turto banko valdomų pastatų įsigijimui.

Tačiau net trys 2022–2023 m. pusiaukelės namams Lietuvos kalėjimų tarnybos įsigyti pastatai Plungėje, Tauragėje ir Domeikavoje buvo išpirkti iš verslo arba privačių asmenų. Žurnalistinis tyrimas parodė, kad pastatai pirkti neskelbus konkursų, o įsigyjimo kaina galėjo būti aukštesnė nei rinkos. Plačiau apie tai buvo rašoma tyrimo II dalyje .

Šiuo metu Lietuvoje veikia 8-ni pusiaukelės namai Alytuje, Marijampolėje, Domeikavoje, Pravieniškėse, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje. Dauguma jų talpina apie dvi dešimtis nuteistųjų, Šiauliuose – 47, Vilniuje – 60. Rugpjūčio pabaigos duomenimis, nuteistųjų skaičius buvo 4 525, iš jų 158 gyveno pusiaukelės namuose.

Parengta pagal LKT statistinę informaciją

Tyrimo pabaiga.

Straipsnio autorė – Brigita Sabaliauskaitė. Publikacijos iliustravimui panaudotos fotomenininko Andriaus Repšio parodos „4 kv. m laisvės“ nuotraukos. Kitų nuotraukų autoriai: Ramūnas Vilkelis, Brigita Sabaliauskaitė, Lietuvos kalėjimų tarnyba. Sklaidos partneris – portalas „Kas vyksta Kaune“ (nuoroda į publikuotą straipsnį). Publikacijų ciklą „Vietos bendruomenėms aktualūs žurnalistiniai tyrimai“ iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.

Žurnalistinis tyrimas. Lietuvos nuteistųjų resocializacija: misija (ne)įmanoma? (III dalis, pabaiga)

Jums taip pat gali patikti

Kai DI tampa emociniu ramsčiu, žmogus pamažu praranda santykį su realybe. Komentuoja gydytoja ir mokslininkė

Investicijos Kauno mieste: per keletą metų – daugiau nei 443 mln. eurų ES ir Vyriausybės lėšų

Žurnalistinis tyrimas: smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje mastai vis dar pilkojoje zonoje

Valdžios noras greitinti daugiabučių namų modernizavimą – tik popieriuose