Pasaulinės mokytojų dienos proga Kaune paskelbtas ir apdovanotas geriausių miesto pedagogų penketukas. Viso tapti geriausiais mokytojais pretendavo 20 Kauno pedagogų.

Kauno pedagogams surengtas šventinis renginys „Žalgirio“ arenoje, į kurį pakviesta beveik 12 tūkst. gimnazijų, mokyklų ir lopšelių-darželių specialistų, neformaliojo ir privataus ugdymo įstaigų pedagogų.

Renginio metu už svarbius pasiekimus, naujų metodų diegimą, mokinių rezultatus pagerbti penki geriausi Kauno miesto pedagogai, jiems įteiktos padėkos ir 3 tūkst. eurų premijos.

Taip pat „Metų mokytojai“, kaip tikrosios švietimo žvaigždės, gavo simbolinį apdovanojimą – savo vardu įregistruotą žvaigždę. Tai priminimas, kad jie švyti ne tik klasėse, bet ir visatoje.

– Kokios yra geram mokytojui svarbiausios asmeninės savybės? – paklausėme vienos iš geriausiųjų miesto pedagogų penketuko nominantės, Prano Daunio ugdymo centro specialiosios pedagogės metodininkės Vaivos Alijauskienės.

– Galiu kalbėti tik apie save, nes dirbu su mokiniais, kurie susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais. Tad asmeniškai mano darbe pirmiausia reikia didelės empatijos, kantrybės, supratimo ir tiesiog žmogiškos meilės. Dar pridurčiau, kad reikia atsakomybės už savo mokinius, jų sėkmes ir nesėkmes.

– Papasakokite, kaip pasirinkote specialiosios pedagogės kelią, iš ko susideda jūsų darbas?

Šį kelią pradėjau prieš 25 metus, kuomet atėjau dirbti į tuometį Kauno vaikų abilitacijos centrą, kuriame įvyko mano pirma artima pažintis su specialiųjų poreikių vaikais. Kai pradėjau dirbti, supratau, kad kiekvienas ugdomas vaikas yra kitoks, unikalus. Mane labai sudomino šis procesas, nes nėra nei vienos tokios pačios dienos, man kasdien tenka ieškoti naujų būdų, kaip įsitraukti vaiką į mokymosi procesą, lavinti jo savarankiškumą, prisidėti prie jo socializacijos. Man sekasi sukurti su vaikais ryšį, padėti jiems įgyti pasitikėjimo, drąsos. Esu dėkinga, kad nuo pat pradžių mokyklos administracija palaikė mano idėjas, leido man augti drauge su savo mokiniais. Esu lavinamosios klasės mokytoja, o mano pamokos susideda iš pasaulio pažinimo, savarankiškumo ir komunikacijos įgūdžių lavinimo, orientacijos, sensorikos, kito fizinio ugdymo. Esu išleidusi vieną laidą iki 10-os klasės, o dabar dirbu su trečiokais. Klasėje įprastai dirbu su 8-iais įvairių autizmo spektro sutrikimų turinčiais moksleiviais.

Kaip vertinate naujovę, kad bendrojo ugdymo įstaigos nuo šiol privalo sudaryti galimybes drauge su visais vaikais mokytis ir vaikams, turintiems specialiųjų poreikių?

Neturiu vienareikšmio atsakymo. Šiai naujovei sakau ir taip, ir ne. Šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas žmogus yra reikšmingas ir kiekvienas turi teisę būti su visais. Mano vertinimu, kiekviena situacija yra skirtinga ir visų pirma reiktų žiūrėti, kaip vaikas jausis bendrojo ugdymo įstaigoje. Dėl ugdymo įstaigos pasirinkimo visgi reiktų palikti spręsti tėvams, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką ir žino, kas jam bus geriausia.

Mano ugdomi vaikai turi didelių ir labai didelių specialiųjų mokymosi poreikių, nežinau, ar jiems būtų gerai mokytis įprastoje mokykloje. Pamenu vienos mamos pasakymą, kad jai kur kas maloniau ateiti į šventes, kur jos vaikas dainuoja, šoka, nes įprastoje mokykloje jis greičiausiai tokioje situacijoje slėptųsi po stalu.

Ar ne per daug skubama su šia naujove, ar turime pakankamai tokiam udymui paruoštų mokytojų?

Gal ir per greitai įvesta naujovė. Mano galva, neatsižvelgta, ką daryti, jei vaikui netiko mokytis įprastoje mokykloje – mokslo metų viduryje jam gali būti nebeįmanoma sugrįžti į specialią ugdymo įstaiga. Tačiau yra mokyklų, kur pakankamai sėkmingai vyksta permainos. Stengiamės ir mes pagelbėti, prisidėti turimomis žiniomis, jei prireikia. Gali Kauno mokytojai drąsiai kreiptis į Prano Daunio ugdymo centrą dėl pagalbos, konsultacijų, man ir pačiai teko ne kartą prisidėti prie komandų, kurios vyksta konsultuoti į kitas mokyklas.

Ar sutinkate, kad šeimoms, auginančiomis specialiųjų poreikių vaikus Kaune, yra gerokai lengviau rasti jiems ugdymo galimybių?

Žinoma, kad taip. Į mūsų ugdymo centrą yra buvę, kad vaikus kasdien atveždavo iš Alytaus, Kėdainių rajonų. Tai kad tokie vaikai galės dalyvauti ugdyme šalia jų namų esančiose mokyklose – labai didelis žingsnis į priekį.

Kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi mokinio ugdymo procesas?

Nuolat tobulėjančios technologijos įnešė daug pokyčių į ugdymo procesą, jis įgavo naujų formų, kurios leidžia vis kūrybiškiau organizuoti ugdymą, jis tampa vaizdingesniu, informatyvesniu, o vaikai vis daugiau mokosi ne ausimis, o akimis, per vaizdus. Nauji iššūkiai ir mokytojui neleidžia sustabarėti. Anksčiau mokytojas buvo labiau visažinis, o dabar jis tampa kūrybinio proceso, per kurį vyksta ugdymas, bendraautoriumi. Mano ugdomiems vaikams yra svarbiausia socializacija ir savarankiškumas, todėl mes daug keliaujame, daug visko aplankome. Noriu, kad jie jaustųsi laisvai, gyventų be aplinkos baimių.

Minite, kad daug keliaujate po miestą su savo ugdoma klase, ar pastebite Kaune pokyčius, ar pakankamai pritaikyta miesto infrastruktūra specialiųjų poreikių žmonėms?

Dabartiniams trečiokams dar šiek tiek anksti keliauti, bet su ankstesne klase daug kartų esame keliavę viešuoju transportu, kuris Kaune puikiai sutvarkytas. Ir žmonių požiūris į specialiųjų poreikių vaikus lėtai, bet keičiasi. Vis rečiau sutinku piktų žvilgsnių. Tiesa, neseniai buvo situacija, kuomet prie botanikos sodo teko palaukti eilėje prie bilietų kasos, kas mano vaikams buvo didelis iššūkis. Tačiau prieš mus stovėjusios senjorės nepanoro užleisti mums eilės.

Ar pabaigę bendrojo ugdymo mokyklą specialiųjų poreikių vaikai turi galimybių Kaune studijuoti toliau?

Jei kalbėsime apie mokymosi tęstinumą, tokios galimybės yra. Keletas mūsų mokinių sėkmingai mokosi profesinėse mokyklose. Raginu neužsidaryti namuose, yra ir dienos centrų, kuriuos tokie žmonės gali lankyti. Manau, kad su laiku daugės ir galimybių specialiųjų poreikių žmonėms įsilieti į darbo rinką. Tiesiog viskam reikia laiko.

Ar jaučiatės nusipelniusi Kauno „Metų mokytojo“ apdovanojimo?

Kiek man yra žinoma, buvo vertinta mano trijų metų veikla bei rezultatai. Apdovanojimas skirtas už profesionalumą, naujų metodų diegimą ir kūrybiškumą. Pradžioje mane labai nustebino toks aukštas įvertinimas, buvo savotiškas šokas, smagu, kad pastebėtos pastangos, tačiau dirbu ne dėl apdovanojimų, o dėl savo vaikų. Šis apdovanojimas drauge ir atsakomybė bei įsipareigojimas stengtis dar labiau. Drauge tai įvertinimas ir visai mūsų komandai, nes be administracijos, kolegų palaikymo nebūčiau galėjusi tiek daug padaryti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Sabaliauskaitė, R. Vilkelio nuotr.

Specialioji pedagogė V. Alijauskienė: „Šiuolaikinis mokytojas – ne visažinis, o mokinio bendradarbis“

Jums taip pat gali patikti

Kam rūpi perbraižomos Kauno ribos? Atsako istorikas M. Balkus

Žinomas gidas L. Užomeckis siūlo atverti miesto panoramas

Kaip dirbtinis intelektas veikia mūsų smegenis? Atsako KTU mokslininkė

Interviu su R. Vyžintaite – Lajiene: „Kaunas tampa beveidžiu“