Su KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu Ainiumi Lašu kalbėjomės apie praeities ir dabarties Kauną. Ir nors interviu vyko gerokai prieš išaiškėjant dar vienam faktui apie Kauno mero verslo sąsajas su Rusija bei akivaizdų koloboravimo su priešiška valstybe atvejį, tai tik padaro šį pokalbį dar įdomesniu. Kur visgi bus tas dugnas, kurį pasieks Matijošaičių rinkėjas?

Kovo 22 dieną, 18 val., prie Kauno miesto savivaldybės, Laisvės alėjoje, vyks protestas prieš Kauno merą, kuris jau dvejus metus nevykdo pažado nutraukti jam priklausančio verslo Rusijoje veiklą.

2024-ųjų Kovo 11-ąją Kaunas pasitiko trispalvėmis, nemokamomis ekskursijomis, edukacijomis, filmų peržiūromis ir koncertais. O praėjus kelioms dienoms po šventės viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie tai, kad Kauno mero Visvaldo Matijošaičio šeimos valdomos „Vičiūnų grupės“ bendrovės vadovai atstovavo Rusijai tarpvalstybinėse derybose su Kubos maisto pramonės ministru ir jo atstovais.

Šį dalyvavimą komentaruose pasmerkė dauguma šalies politikų, o apžvalgininkas Marius Laurinavičius pasisakė dar griežčiau. „Ar dabar jau galim tiesiogiai įvardinti, kad V. MATIJOŠAITIS YRA RUSSIJOS AGENTAS Lietuvoje?“ – socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje klausė M. Laurinavičius.

„Kauno meras yra išrinktas Kauno žmonių. Jį ne kažkokia partija paskyrė, jis yra išrinktas Kauno žmonių. Vadinasi, jis yra Kauno meras su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“, – LRT laidai „Dienos tema“ sakė Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.

Nors mano interviu su politologu A. Lašu vyko gerokai prieš paskelbiant šiuos faktus, tačiau daugelis klausimų puikiai atspindėjo temą, kodėl visgi kauniečiai renka į merus žmogų, kurio reputacija sunkiai suderinama su politikams keliamais reikalavimais. Deja, tai nemažai pasako ir apie pačius kauniečius, jų vertybes.

– Ar matote Kaune stiprią pilietinę visuomenę, kuri karo akivaizdoje fiziškai stotų ginti miesto ir šalies nepriklausomybės? – paklausiau A. Lašo.

– Jei pasižiūrėsime į savo valstybės praeitį, į mišką išėjo tikrai ne dauguma visuomenės. Partizaniniame judėjime dalyvavo apie 10 tūkstančių gyventojų, dalis buvo jų rėmėjai, tačiau dauguma visgi susitaikė ir prisitaikė, kad išgyventų. Mano galva, nereikėtų labai naiviai tikėtis, kad žmonės ir dabar, kaip sausio 13-ąją, puls po tankais. Žinoma, ta drąsa, kurią tada užsiauginome, labai įkvepia, tačiau ją subrandinti irgi prireikė laiko. Taip jau yra, kad pirmąją revoliucionierių kartą paprastai keičia administratoriai, kurių pasiryžimas realaus pavojaus atveju galbūt bus visai kitoks.

– Nemanote, kad tuo metu, kai realiai teko ginti valstybės nepriklausomybę, mes turėjome žymiai mažiau, ką prarasti, todėl ir nusiteikimas buvo kitoks?

– Pritarčiau. Ir ne tik prarasti. Mes tiesiog pripratom prie nepriklausomos Lietuvos, tai mums jokia siekiamybė, mes tai jau turime. Tada atrodo, kad pakaks parašyti komentarą socialinėje erdvėje, o realius veiksmus padarys kažkas kitas – apgins, pabalsuos ir pan.

– Sutinkate, kad įvyko didžiuliai pokyčiai, taip pat ir Kaune?

– Iš vienos pusės miestas pasikeitė labai stipriai – susitvarkymo prasme. Iš kitos pusės, išliko ir toks pats. Man atrodo, kad miestui labai svarbu tęstinumas, geografinė lokacija, vietos, prie kurių esame pripratę, kurios mus sieja su miestu. Man tai yra Ąžuolynas, šalia kurio gyvenau vaikystėje, viešoji biblioteka, į kurią keliaudavau mokytis, A. Mickevičiaus slėnis, Panemunės šilas. Smagu, kad šios vietos išsaugotos, tvarkomos. Džiugina ir miesto bendras vaizdas: anksčiau buvome toks apšepęs, dulkėtas miestas, o dabar gražus, tvarkomas. Net gal kai kuriose vietose ir geriau nei sostinė, kurioje po grįžimo iš užsienio gyvenu nuo 2017 metų. Tradiciškai yra įprasta lyginti Vilnių ir Kauną tarpusavyje, man dabar labai patinka Kauno pozicija – jis nebėra kažkoks atsilikėlis, kaip anksčiau, jam nebeklijuojamos negatyvios etiketės, atvirkščiai – Kaunas tapo madingu.

– Dauguma gyventojų Kauno atsigavimą sieja su mero Visvaldo Matijošaičio epocha. Ar tai sutapimas, ar visgi būtent jam reikėtų priskirti visus nuopelnus?

– Mano vertinimu, Kauno atsigavimas visų pirma sutapo su ekonominiu pakilimu. Visų pirma, ilgai merdėjęs Kaunos LEZ staiga labai stipriai sustartavo būtent tuo laikotarpiu, kai išrinktas V. Matijošaitis. Visoje Lietuvoje prasidėjo stiprus ekonominis pakilimas, o sąsaja su Kauno LEZ’u yra labai svarbi, nes per naujas darbo vietas, sumokamus mokesčius ši zona labai stipriai „maitina“ tiek Kauno rajoną, tiek miestą, taip pat tai buvo didelis impulsas universitetams. Auganti ekonomika leido mums pakelti galvas, pamatyti ir kitas sritis, pavyzdžiui, Kauno modernizmo architektūrą, skirti lėšų jai sutvarkyti. Daugelyje sričių tai davė teigiamų pokyčių.

– Tačiau buvo ir realių darbų, kuriuos padarė nauja valdžia, už ką ir gavo tokį stiprų piliečių mandatą?

– Mums vis dar įprasta apie miesto merą galvoti kaip apie ūkvedį. V. Matijošaičiui tai gavosi natūraliai. Jei palygintumėte, pavyzdžiui, a.a. Leonido Donskio kalbą ir dabartinio Kauno mero – tai būtų diena ir naktis. Pastarasis kalba paprastai, ko nežino – nesako, nesikiša. Jis atėjo miesto valdyti ne kaip politikas, o kaip vadybininkas. Peržiūrėjo daug procesų, kuriuose cirkuliuoja viešieji pinigai, pavyzdžiui, Savivaldybės įmones. Jis demonstruoja jėgą, tam tikrą akiplėšiškumą, nesiskaitymą. Pradžioje gal to ir reikėjo, kita tema, ar ir toliau tokie metodai mums tinka, ypač kai ima ryškėti ir kita pusė – piktnaudžiavimas valdžia, savo interesų gynimas, diskusijos su miesto gyventojais nebuvimas.

– Žinot, buvo populiarus posakis apie Zuoką: „ir sau daro, bet ir miestui padaro“. Panašu, kad šis posakis labai tinka ir Matijošaičių šeimai. Kaip manote, kodėl kauniečiams tai priimtina?

– Tai susiję su politkos suvokimu bendrai. Jei į politiką žiūrikaip į tamsų, murziną reikalą, kur visi kažkiek susitepę, tai nebedarai takoskyros. Iš dviejų blogų renkiesi vieną, tavo nuomone, geresnį. Tą, kuris, tavo vertinimu, ne tik sau, bet ir dėl kitų padaro. Kita tema, kad žmonės tiesiog užsimerkia prieš tai, ką tokie politikai iš tiesų daro savo naudai, jie tarsi nebekreipia į tai dėmesio, o ir trūksta viešumo, nėra stiprios žiniasklaidos, kuri iškeltų tokius jų darbus. Mano galva, toks bendras požiūris iš esmės susijęs su labai žemais mūsų lūkesčiais, kuriuos keliame politikams. Ir tai pilietinės visuomenės atsparumo bei brandos tema. Pareikalauti, kelti didesniu lūkesčius, priversti politikus tapti atskaitingus.

– Sutikite: kad ir ką bedarytų politikai, mes labai retai juos nubaudžiame neberinkdami, jau nekalbu apie kontrolę – mes net nežinome, kaip tai padaryti.

– Labai svarbu įstatyminiu lygiu nepalikti spragų, kurios leidžia piktnaudžiauti. Kitas momentas susijęs su institucijomis, kurios turėtų užsiimti kontrole. Svarbus ir skirtingų partijų įsitraukimas, kuris didina konkuravimą, priežiūrą, taip pat – stipri žiniasklaida. Bet jei sugebi taip išsivalyti savo veikimo lauką, kad tampi vienu vieninteliu dominuojančiu, tai gali turėti labai skaudžias pasekmes, kurių dabar gal ir nematome, bet jos pasimatys ateityje. Galia korumpuoja, o absoliuti galia korumpuoja absoliučiai.

– Kas šiuo metu jus labiausiai neramina, žiūrint į dabarties Kauną?

– Mane labiausiai neramina politinės kultūros nebuvimas, nuskurdinimas, nebėra diskusijos, nebėra kažkokios kitokios perspektyvos. Iš to gimsta keisti projektai, net meniniai, pavyzdžiui, neseniai pastatytas obeliskas policijai, arba Tauras ir kiti objektai. Čia yra tie šalutiniai efektai viso to nuskurdinimo, pataikavimo mero skoniams ar mero buvusioms darbovietėms. Miestas neturėtų tapti kažkieno karalyste ar tėvonija, kurią po tėvo paveldi pirmagimis. Bet gal toks scenarijus priverstų kauniečius prabusti?

– Tikrai atrodė, kad Rusijos karas Ukrainoje anksčiau vienu patriotiškiausių Lietuvos miestų laikyto Kauno gyventojus privers atsitokėti ir neberinkti į valdžią asmens, turinčio verslo interesų Rusijoje, tačiau taip neatsitiko, kodėl?

– Tai visų pirma parodė žmonių prioritetus. Šalia manęs sutvarkė gatvę, noriu, kad ir šaligatvį sutvarkytų. Šitas miesto vadovas gerai tvarkė prieš tai, tai gal ir toliau gerai tvarkys… Mes suprantam, kad Ukrainos klausimas yra labai aktualus, bet tokia ilgalaike struktūrine prasme, nors rizika ir didelė, ilgalaikė, bet su miestu mes to nesiejame. Jei realiai rusai „pabelstų į duris“, gal tada kažkas ir pagalvotų, jog nėra gerai, kad miestą valdo su mums priešiška valstybe susiję ir nuo jos stipriai priklausomi žmonės.

– Dėkoju už pokalbį.

Šis interviu 34-ųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos metinių proga buvo iš dalies publikuotas laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „Laikinoji sostinė“.

Interviu su A. Lašu: Ar Kaune vis dar gyva Lietuvos dvasia?

Jums taip pat gali patikti

Kai DI tampa emociniu ramsčiu, žmogus pamažu praranda santykį su realybe. Komentuoja gydytoja ir mokslininkė

Investicijos Kauno mieste: per keletą metų – daugiau nei 443 mln. eurų ES ir Vyriausybės lėšų

Žurnalistinis tyrimas: smurto prieš vaikus artimoje aplinkoje mastai vis dar pilkojoje zonoje

Žurnalistinis tyrimas. Lietuvos nuteistųjų resocializacija: misija (ne)įmanoma? (III dalis, pabaiga)